XVI a. pirmoje pusėje ši Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienio teritorija priklausė didikų Astikų
valdomam Suvieko dvarui.
Kamariškės istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtos 1583 m., kaip Suvieko dvaro palivarkas,
priklausęs ponui Martynui Komorovskiui ir jo žmonai Beatai Kmitaitei (paskutiniojo iš Astikų
proanūkei), kurios giminės turtą, kaip kraitį ponas įgijo po vestuvių. Matyt, jis ir buvo Kamariškių dvaro
kūrėjas, suteikęs dvarvietei vardą (lenk. Komoryszki).
XVII a. pabaigoje Suvieką ir Kamariškes paveldėjusi Kotryna Komorovska ištekėjo už Lietuvos Brastos
stalininko Pauliaus Zarankos-Horbovskio. Taip per santuoką šie dvarai daugiau kaip šimtmečiui perėjo į
Zarankų giminės nuosavybę.
XVIII a. pradžioje remdamiesi teisinėmis spragomis, užstatytą Kamariškių dvarą buvo užvaldę Ilūkstės
jėzuitai. Bylinėjimasis užtruko bemaž pusę amžiaus, ir nors Zarankoms pavyko susigrąžinti Kamariškes,
jie taip ir neišbrido iš skolų. Paskutiniame XVIII a. dešimtmetyje didžiulis Mykolo Zarankos Suvieko
dvaras eksdivizinio teismo metu buvo išdalintas kreditoriams (procesas baigtas iki 1801 m.).
XIX a. pradžioje Kamariškės atiteko Anykščių teisėjui Antanui Kušelevskiui, vėliau dvarą paveldėjo jo
sūnus Liucijanas ir anūkas Juozapas.
1858 m. Kamariškes įsigijo baronas Lotaras Reingoldas fon Brinkenas (1827–1910) su žmona Irena fon
Engelhardt (1831–1906). Manoma, kad jie ir buvo istorizmo ir neogotikos bruožais išsiskiriančių dvaro
rūmų statytojai. Visgi, jie čia retai lankydavosi – dvarą palikdavo nuomai, o patys gyvendavo Rygoje.
1882 m. Kamariškes įsigijo ponas Viktoras Krauzė, bet jau 1887 m. jis nuskurdo, kad dvarą įkeitė
Vilniaus Žemės bankui.
1901 m. Kamariškes su daugiau nei tūkstančio hektarų žemės valda įsigijo iš Mintaujos kilęs baronas
Heinrichas Vilhelmas Berndt fon Richteris (1856 – 1936) su žmona Matilda Augusta Dahlwitz (1864 –
?). Tais pat metais jiems gimė sūnus Nikolajus, o 1908 metais dukra Viera.
Richterių laikotarpis siejamas su dvaro suklestėjimu – amžininkų prisiminimai byloja, kad Heinrichas
Vilhelmas buvo pasiturintis ir dosnus žmogus gerai mokėjęs samdiniams, keldavęs puotas (ypač per
Jonines) ir negailėjęs įsimintinų dovanų, mylėjęs šunis ir žirgus, o dvaras garsėjo jame gamintais
karameliniais saldainiais „Karvutė“.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Kamariškes paveldėję Richterių vaikai Nikolajus ir Viera sugebėjo
pabėgti. Vykstant karui jie dar buvo sugrįžę į Lietuvą, tačiau 1944 m. jiems neliko nieko kita, kaip tik
trauktis į vakarus. Po karo Nikolajus su žmona apsigyveno Vokietijoje, Flensburge, o Viera su vyru –
Australijoje, Sidnėjuje, kur turėjo saldumynų parduotuvėlę.
Pokariu dvarvietė buvo apiplėšta ir suniokota, joje įsikūrė kolūkis, apgyvendinti naujakuriai. Išskyrus
pastatų sienas, Kamariškėse nebeliko nieko, kas primintų senuosius laikus.
2019 metais Kamariškių dvarvietę įsigijo ir ėmė prikėlinėti socialinėmis inovacijomis garsėjanti VŠĮ
,,Įnovatorių slėnio” komanda. Laimėjus projektą ir gavus Islandijos, Norvegijos ir Lichtenšteino paramą,
su remėjų, specialistų ir savanorių pagalba pavyko aptvarkyti ir padaryti prieinamą daugybe metų apleistą
dvaro parką, išvalyti tvenkinius, teritorijas aplink pagrindinius dvaro statinius, sutvarkyti ir apsaugoti
dvaro flygelius.
