Laiškas parašytas 2017 m. sausio 30 d. Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos konkursui „Laiškas lietuvių kalbai“. Suaugusiųjų grupėje užėmė pirmąją vietą.
Mano Gimtoji Lietuvių Kalba,
Pamačiusi kvietimą parašyti laišką Tau, Lietuvių Kalba, pagalvojau, kad tiek daug aš Tau norėčiau parašyti, kad net nežinau nuo ko pradėti… Pradėsiu nuo pažinties su Tavimi. O pažintis prasidėjo kai atėjau į šį pasaulį. Aš neprisimenu, kokie buvo pirmi mano išgirsti žodžiai, bet numanau, kad jau turėjau girdėti, kai kaimo pribuvėja ramino Mamytę, kad dar truputėlį pakentėtų, turėjau girdėti Mamytės palengvėjimo atodūsį ir pribuvėjos ištartą: „mergytė, turėsite porelę“. Turbūt tokia buvo pirmoji pažintis su Tavimi, Gimtoji Kalba. Paskui užplūdo švelnių žodelių „dukrytė, mažulytė, mažutytė, gražuolytė, mamos užvadėlė“ ir kitokių liaupsinimų lavina. Netrukus išgirdau ir kitokią, paniekinamą nuomonę, kai šešiametis brolis ištarė: „Visai negraži! Susiraukšlėjusi! Rėksnė!“ Paskui lydėjo nuostabios iš Mamytės lūpų skambančios lopšinės, jau seniai lietuvių motinų dainuojamos ir kitokios – ekspromtu kuriamos… Netrūkau susipažinti ir su kitais Tavo, Gimtoji Kalba, perliukais. Tai ir Tėčio, pasisodinusio mane ant kelių „Dzig, dzig, dzig Kamajuos“ ir „Margo genelio pasaka“, kurios ir pykstant nepavykdavo nutraukti, ir brolio erzinimai su klausimais „Kiek kiaulė atsivedė paršiukų?“ Žinojau, kad mažiausias skaičius yra 1, bet buvau vaikiškai naivi ir sakydavau tiek, kiek atsivedė iš tiesų, nors žinojau, kad tiek kartų gana skaudžiai suspaus nosį…Susipažinau su dialogu, kur reikėjo atsakyti „ir aš kartu“. Kol buvo sakoma „eisiu į mišką“, „kirsiu medį“, „dirbsiu lovį“- viskas gerai, bet kai pasakydavo „kiaulės ės“- atsakyti „ir aš kartu“- labai nesinorėjo . Mamytė išmokė poterių, pirmų eilėraštukų ir dainelių. Išmokė kaip pagarbiai kreiptis į vyresniuosius. O kokios nuostabios buvo močiučių sekamos pasakos! Įvairiausios skaičiuotės, žaidžiant su kitais kaimo vaikais.
Tu, mano brangioji, Lietuvių Kalba, jau turėjai ir rašto rūbą, taigi greit ir jį aš pažinau, nebereikėjo prašyti, kad kas paskaitytų ar pasektų pasaką. Mielai skaičiau pati kitiems. Kaip ir kiekvienas vaikas, į mokyklą atėjau jau turėdama daugybę Tavo, Gimtoji Kalba, turtų. Smalsūs mokinukai sužinojome kaip visa tai įvardinti, sužinojome kalbos ir sakinio dalių pavadinimus, mokėmės nelengvų rašybos ir skyrybos taisyklių. Turėjome reiklią mokytoją, kuri ir didžiausią nemokšą priversdavo įsisavinti Tavo, Lietuvių Kalba, pagrindus. Gal ir ne viską įsiminėme, ne viską žinojome, bet, kad vardai ir pavardės, miestai ir kiti vardai (vadinami tikriniais daiktavardžiais) rašomi didžiąja raide – žinojo kiekvienas. Retas kuris nemokėjo teisingai į kitą eilutę perkelti žodžio dalies.
Laikas nusinešė mokyklinius metus. Aš užaugau su Tavimi, mano brangioji Lietuvių Kalba, bendravau visą gyvenimą, kalbėjau, grožėjausi liaudies dainomis, džiaugiausi poetų gražiai surikiuotais prasmingais žodžiais, naudojausi jais ruošdama scenarijus renginiams, ruošdama linksmus ar liūdnus pasisakymus. Beliktų tik padėkoti Tau už tai, kad Tu esi, kad Tu tokia nuostabi, kad galime naudotis Tavo sukauptais lobiais: lopšinėmis, dainomis, pasakomis, eilėraščiais, sakmėmis, patarlėmis. Už tai, kad turime daugybę jaustukų ir ištiktukų, galime pasidaryti įvairiausių mažybinių žodelių. Padėkoti, kad turime dideles Tavo, Kalba, talpyklas – knygas, kurios visa tai saugo ir užbaigti laišką Tau, brangioji Lietuvių Kalba. Bet nejučiomis prisiminiau dar mokykloje į sąmonę įstrigusius žodžius: „…ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.“ (Iš M. Daukšos Postilės, 1599 m.).
IŠLAIKYDAMOS IR VARTODAMOS SAVO KALBĄ! Susimąsčiau. Vartojame tikrai nesigėdydami kaip tada, kai Lietuvai susijungus su Lenkija ar Rusijos viešpatavimo laikais Tu, Lietuvių Kalba, buvai laikoma tik prasčiokų kalba. Turime poetus, rašytojus, turime kalbininkus. O kaipgi mes išlaikome, saugome Tave, Lietuvių Kalba? Turim lietuvių kalbos komisiją, kuri rūpinasi Tavo išsaugojimu. Turim kalbininkų, poetų, rašytojų, rašančių lietuviškai. Bet nuolat nerimą kelia dabartinės technikos įrenginių įtaka Tavo, Gimtoji Kalba, švarumui, skaidrumui, grožiui ir taisyklingumui. Kompiuteriuose yra įdiegtos klaidų taisymo programėlės, bet labai dažnai nepaisoma, rašoma angliškais rašmenimis. Jauni žmonės, nors to nedaro tyčiomis, bet labai prisideda prie Tavo, Gimtoji Kalba, teršimo. Jie daug laiko praleidžia prie kompiuterių, dažnai susiduria su angliškais žodžiais ir dažnai juos naudoja šnekėdami… Televizijos laidų, filmų pavadinimuose dažnai rašomos mažosios raidės pradedant sakinius, pavadinimus, vardus, pavardes ar miestus. O mobiliuosiuose telefonuose dar blogiau, čia, ypač jaunimas, rašo nesilaikydami Tavo, Lietuvių Kalba, rašybos taisyklių… Neleistinai trumpina žodžius, jokių nosinių, ilgųjų, jokių š, č ar ž! Pvz. žinutė: „nzn ar as snd waziuosiu“ – nežinau ar aš šiandien važiuosiu. Kartą važiuodama autobusu parašiau žinutę, kad labai sušalau. Gavau atsakymą: „Pasitiksim su karstu.“ Ne iš karto supratau, kad su karštu patiekalu, ne su karstu pasitiks… Eidami Lietuvos miestų gatvėmis nebeatpažįstame Lietuvos! Įmonių, parduotuvių pavadinimai nesuprantami… O ir šnekamojoje kalboje daugybė svetimybių, keistų trumpinimų, įterpiamų žodelių… Iš televizijos ekranų skamba žodžiai, kuriuos, nors ir žinojom – viešai nenaudojom, dabar juos girdi ir įsimena ir mažamečiai.
Liūdna, kad Tu, Lietuvių Kalba, esi taip negerbiama ir darkoma. Juk Tu esi ne tik mūsų turtas. Kai nuvykęs į svetimą šalį pasakai, kad esi iš Lietuvos, mažai kas Lietuvą težino. Pasidomėjau internete, ką pasaulis žino apie Tave, mano gimtoji Lietuvių Kalba. Aš nustebau, kad Tu, Lietuvių Kalba, esi taip plačiai žinoma ir gerbiama. Ar Tu žinai ką apie tave kalba garsūs žmonės – vokiečių, prancūzų, danų, rusų, lenkų mokslininkai: filosofai, istorikai kalbininkai ir kiti garsūs žmonės?
Tu, mūsų puikioji Kalba, esi pilnateisė didžiausiuose pasaulio universitetuose, nes be Tavo pagalbos šiais laikais neįmanoma suvokti senojo pasaulio kalbų istorijos. Tu ypač svarbi indoeuropeistikai – kalbotyros šakai, tyrinėjančiai indoeuropiečių kalbų kilmę, raidą, panašumus ir skirtumus. Įvairių tautybių šios srities mokslininkai savo konferencijose bendrauja būtent lietuviškai! Prof. B. Dvaitas yra pasakęs: „Lietuvių kalba iki šių dienų išlaikė savo senovinę formą. Kalbininkai, remdamiesi lietuvių kalbos duomenimis, bando rekonstruoti bendrą indoeuropiečių kalbą. Pačia seniausia indoeuropiečių kalba yra laikoma sanskrito kalba. Tik deja, ši kalba jau seniai mirusi. Lietuvių kalba savo žodžiais, gramatinėmis formomis yra labiausiai panaši į sanskritą.“ Dėl šio panašumo, Tu, Lietuvių Kalba, esi pelniusi seniausios gyvos indoeuropiečių kalbos statusą. Tavo senumas ir gramatinė struktūra priskiria Tave tam pačiam laikotarpiui kaip ir seniausias sanskritas – 2000 m. pr. m. e. Tavo svarbumą pripažino naujųjų laikų didžiausias filosofas ir kalbininkas Imanuelis Kantas (1724-1804), jis skelbė, kad „… lietuvių tauta privalo būti išsaugota, nes joje slypi raktas visoms mįslėms – ne tik filologijos, bet ir istorijos — įminti”.
Štai, kokia iškili ir svarbi esi, Tu, mūsų Gimtoji Kalba! Kartu su tavimi ir mes visi, kalbantys lietuvių kalba, jaučiamės pakylėti, svarbesni, bet kartu ir labiau įpareigoti pateisinti pasitikėjimą, išlaikyti, saugoti Tave, mūsų Gimtoji Lietuvių Kalba, nepakeistą, nesugadinta, neprišiukšlintą svetimybėmis, kad dar ilgus amžius Tu, Lietuvių Kalba, gyvuotum kartu su lietuvių tauta, o kalbininkai galėtų naudotis Tavo savybėmis tirdami senojo pasaulio istorijas ir klausytis Tavo sanskritiško skambesio.
Tave mylinti ir gerbianti Genovaitė Šajaukienė